Sigitas Geda - Septynių vasarų giesmės

Vaga, 1991 m., 108 psl., eilėraščiai. 

Būklė: labai gera 

Iš testamento I

O paskui aš gulėsiu ant kalno,
Žmonės eis ir mašinos važiuos,
Taip iš lengvo lyg muzika švelnūs
Mano kaulai pamėls ir pajuos.

Bet užteks Jam pajudinti pirštą –
Baltos liepsnos ims šokti žeme,
Viskas miršta, bet Dievas nemiršta,
Aš buvau Jo dantų griežime.

Iš testamento II

Bus ruduo, ūžaus vėjai baisiausi,
Nusiaubta bus žolė ir giria,
O aš vienas gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra!“

Tu praversi duris, pasiklausi...
Vieversėlis, birželis, audra...
O aš tyliai gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra!“

Bus pavasariai patys gražiausi,
Jūra bus kaip ir šiąnakt žydra,
O aš vienas gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: ,,Manęs čia nėra!“